Tyrimo tikslas - nustatyti, kaip skirtingos tręšimo sistemos veikia cukrinių runkelių produktyvumą, vandens naudojimo efektyvumo indeksą, maisto medžiagų pasisavinimą bei balansą ir nustatyti efektyvų augalų tręšimą. Taikyta dviejų veiksnių atsitiktine tvarka išdėstytų keturių variantų ir keturių pakartojimų eksperimento schema: 1) be trąšų (kontrolinis), 2) tręšimas mineralinėmis trąšomis (MT), 3) alternatyvus organinis-mineralinis tręšimas (OMT) ir 4) tręšimas organinėmis-mineralinėmis trąšomis, papildytomis boru (B) (OMT+B). Eksperimento rezultatai parodė, kad visi tręšimo būdai turėjo esminės įtakos (P < 0,05) cukrinių runkelių šakniavaisių derliui, suminiam ir baltojo cukraus derliui. Šių rodiklių didžiausias vidurkis gautas tręšiant OMT+B - atitinkamai 63,5, 10,73 ir 8,86 t ha-1, kai buvo kartu panaudotos mineralinės trąšos, žieminių kviečių šiaudai ir du kartus tręšta boru per lapus. Cukrinių runkelių produktyvumui OMT+B turėjo didesnę įtaką karšto ir vidutiniškai drėgno vegetacijos laikotarpio (2018) nei sausais (2017) ir vidutiniškai drėgnais (2019) metais. OMT+B lėmė teigiamą maisto medžiagų balansą dirvožemyje ir didžiausią vandens naudojimo efektyvumo indeksą (44,7 kg ha-1 mm-1), užtikrino efektyvų vandens naudojimą ir cukrinių runkelių auginimo ekologinę pusiausvyrą klimato kaitos sąlygomis, o tręšimas mineralinėmis trąšomis lėmė maisto medžiagų disbalansą ir mažą stabilumą. Cukraus kaupimasis šaknyse labiausiai priklausė nuo sausų rugsėjo mėnesio orų. Sausiausias 2019 m. rugsėjis lėmė didžiausią cukraus kiekį šaknyse - 18,2-18,5 %, o vidutiniškai ir per daug drėgni 2017 ir 2018 m. rugsėjo mėnesių orai lėmė reikšmingą (P < 0,05) cukraus kiekio sumažėjimą atitinkamai iki 17,0-17,5 % ir 14,9-15,2 %. [ABSTRACT FROM AUTHOR]